Mano vaikystėje vienas iš svarbiausių dalykų pas močiutę buvo slenksčio akmuo. Didelis, šiltas. Ant jo vasarą sėdėdavau ir valgydavau didžiulę riekę duonos, vis dairydamasi, ar neatlekia tas išprotėjęs gaidys, kuris mane puldavo visur taip, lyg aš būčiau dirbusi koncentracijos stovykloje, kurioje žuvo visa jo giminė. Ir kai pamatydavau jį – gaidį – atlekiantį nuleista galvą ir išskėstais sparnais, aš tik pašokdavau nuo akmens ir – į trobą. Žinojau, kad jis neišdrįs peršokti akmens ribos.

 Kartais babytė sėdėdavo šalia. Buvau maža ir nelabai suprasdavau, ką ji sakydavo. Tik dabar atplaukia jos žodžių gilumas. Kai ji manęs, šešiametės, prašydavo, kad jai mirus ant jos kapo būtų padėtas slenksčio akmuo. Ir kad nebūtų jokių užrašų. Tiesiog jos namų slenksčio akmuo. Aš ją raminau, kad nieko nerašysiu, nes aš dar rašyti nemoku.

 O tada atėjo kiti laikai. Kažkas kažkur nusprendė, kad toje vietoje, kur babytės troba, bus marios. Ne kažką ji išsinešė. Verčiama ant šono troba staugė kaip sužeistas žvėris. Pirmą kartą mačiau tėtį verkiantį. Atsimenu krūvą pagaliukų ir slenksčio akmenį. Kaip našlaitį. Vienišą. Nes jo niekam nebereikėjo. Ir liko jis po vandeniu su visa atmintimi. Apie mūsų godas, apie mūsų sėdėjimus ant jo, apie mūsų prieglaudą ant šilto jaukaus akmens.

 Dabar, liesdama akmenį, aš visada žinau, kad ir jis turi atmintį. Kad jis nekalbėdamas kalba. Tylėdamas sako. Kad ir mažas akmenėlis turi širdį. Šalia jo mums yra jauku.

 

„Stratum“ ambasadorė – aktorė Violeta Mičiulienė