Šventės dienomis lankome savus. Kur jie bebūtų. Namuose, svečiuose, deja, ir kapeliuose. Ten, kur mes baigiame kalbėti, ko nespėjome. Apie tai, kaip mylėjome, ko nepasakėme ir kaip ilgimės. Pabūname su savo sąžine ir savo ilgesiu. Taip berymodama visai netoli išgirstu pokalbį. Kalba anūkė, tvarkydama savo mamos kapą su savo močiute, kurios dukra čia palaidota. 
Močiutė žiūri, kaip anūkė grėbsto žemę:
– Bet tu, vaikeli, man ant viršaus aplink nepilk.
– Na, čia dabar?
– Ir taip žemėm bus užpilta. Tu geriau gražiais akmenėliais apibarstyk.
– Kokiais akmenėliais?
– Gražiais. Baltais ar pilkais. Būna gi pirkt. Kad kiekvienas akmenukas gulėtų – kaip mano kiekviena nugyventa diena. Kad kiekvienas, eidamas pro šalį, apie tai pagalvotų.
– Koks sunkus ir ilgas buvo tavo gyvenimas?
– Ne… Koks gražus šitos moters kapas. Man taip gražu tie mažučiai akmenėliai. Lyg kelias.
– Anapilin?
– Tai dar neaišku. Ar jie laimingesni tam kely, ar mes čia, vargą purve vargdami.
Atsidūsta anūkė:
– Gerai, papuošiu aš tavo kapą akmenėliais.
– Tai gerai. Tada aš tau nesisapnuosiu.
Ir abi pradėjo juoktis.
Ir aš šyptelėjau, tvarkydama mamos kapo akmenėlius, ir dabar jau suprasdama, kodėl ji man nesisapnuoja.

Aktorė Violeta Mičiulienė