Taip buvo gera per jaunystės draugės petį matyti sutvarkytą sodą

Važiavau susitikti su savo jaunystės drauge. Su kuria tiek patyrėm, tiek išgyvenom pirmų nepakartojamų kartų. Ji jau daug metų gyvena tolimoje Rusijoje ir todėl taip apsidžiaugiau, kad ji galų gale atvyko į Lietuvą ir panoro su manim pasimatyti.

Susitikti nutarėm jos tėvukų sodo namelyje. Važiavau visa laiminga, kol galų gale nuotaika pradėjo bjurti. Privažiuoti buvo sunku, nes kažkokia vandens trasa trūko ir visur kėpsojo didžiulės provėžos, pilnos vandens.

Mintyse keikiausi ir klausiau savęs, ar taip labai pasiilgau savo draugės.

Ji stovėjo prie vartelių, man mosikavo visom abiem rankom ir rodė, kur ir kaip privažiuoti. Išlipau iš mašinos tokia mina, kad draugė vos nepravirko:

– Aš nemaniau, kad tu tokia ponička ir kad tavo tokia mašina.

Man pasidarė gėda. Juk ir ta mano mašina neypatinga, ir visai aš ne „ponička“. Bet šitaip negalima. Negalima gyventi tokioj pelkėj, kur nežinai, kaip padėti koją, kad neišsiteptum iki ausų ir nenuskęstum iki gurniukų.

Išsibučiavusios susėdom kalbėtis. Iškart pradėjau klausinėti, kas nutiko, kad per košę makliošę jos senoliai turi klampoti per visą teritoriją. Ji, vargšė emigrantė, seniai žino tėvelių bėdas, o padėti iš toli niekuo negali. Ir aš ne iš specialistų, bet... Susiskambinau su draugais ir jie mums patarė skalda, akmenėliais sutvirtinti tuos pagrindinius keliukus, kuriais jie vaikšto. Sėdom į mašiną ir iškūrėm į parduotuvę. Pasikrovėm tiek, lyg atrodytų, kad namą statysim. Greitai sumąstyta talka davė gerų rezultatų. Per pusdienį padarėm takelius. Išryškinom gėlyno kontūrus.

Sodas tapo panašus į sodą. Draugės tėvukas sėdėjo ant kėdutės ir žiūrėdamas pro langą vos neverkė:

– Ir čia viskas mums? Ant visai?

Negalėjom su drauge atsistebėti, kaip greitai viskas tapo gražu. Man jau buvo laikas važiuoti ir padejavau, kad nespėjom pasikalbėti. Nespėjom nieko viena apie kitą sužinoti. Kaip mes gyvenam, kuo patapom? Bet draugė žiūrėjo man į akis ir atsakė taip, kad mano širdis ištirpo:

– Man nereikia žinoti, ką tu veiki. Man užtenka, kad aš supratau, jog tu niekuo nepasikeitei. Tu be žodžių man parodei, kas tau gyvenime svarbiausia. Ačiū tau už tokią draugystę.

Ir man taip buvo gera ją apsikabinus per petį matyti sutvarkytą sodą.

Kaip gera, kad keli maišai akmenukų man padėjo pasikalbėti apie tai, kas gyvenime svarbiausia.

 

„Stratum“ ambasadorė aktorė Violeta Mičiulienė