Vyrauja santūrios spalvos

„Apie augalus nežinojau nieko, pasiklausti nebuvo ko. Informacijos ieškojau specializuotose svetainėse, socialiniuose tinkluose“, – pasakojo ponia Zita, vis dar negalinti ramiai aplenkti nė vieno pakeliui pasitaikančios medelyno ar augalų prekybos aikštelės.

Ponia Zita ne veltui nešioja garsiausio visų laikų Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavardę, o jos vaikai gali pagrįstai didžiuotis būdami kūrėjo proproprovaikaičiais.

Meno srityje didžiausiais pasiekimais garsėja ponios Zitos pusbrolis Rimas Čiurlionis. Daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus į JAV emigravęs lietuvis dailininkas prieš keletą metų viešėjo Lietuvoje ir gimtajame Kaune, pristatė savo tapybos darbus.
Gamta M. K. Čiurlioniui dažnai buvo svarbiausias kūrybinių inspiracijų šaltinis. Dailininko tikslas tapant gamtos motyvą beveik visada buvo ne vien peizažo fiksacija, bet ir jo filosofinis įprasminimas.

Ponia Zita, aplinkybėms susiklosčius taip, kad profesinis kelias ją nuvedė toliau nuo meninės kūrybos, vis ieškojo, kur realizuoti menišką prigimtį. Taip jos laisvalaikį užpildė dekupažo darbai. Daryti tai, ką tikrai nori, moteris nusprendė išėjusi į pensiją. Dabar tapo augalų spalvomis.

Ryškių vienmečių gėlių sodyboje beveik nėra. Aplinkos gražinimui pasirinktos prislopintos natūralios augalų lajos spalvos, santūrus ilgametis grožis. Bene lengvabūdiškiausias – pavasarinis sprendimas. Pievoje palei paties šeimininko sumeistruotą tvorą susodintos narcizų ir tulpių linijos, kurios pavasarį papuošia patvorį linksmomis spalvomis. Gėlėms nužydėjus, ponas Jonas svogūninių gėlių antžeminę dalį nušienauja kaip ir visą pievą, iki kito pavasario.

Pasireikšti pakanka erdvės visai šeimai

Kai šeimoje gausu menininkų, kiekvienas turi galimybę įnešti savo indėlį. Dukra grafikos dizainerė Eglė padeda suderinti augalų ir medžiagų spalvas, žentas skulptorius Mindaugas vadovavo šią vasarą vykusiems svyrančių gluosnių formavimo darbams. Sūnus geriausiai įvaldęs pinigų uždirbimo meną, vadovauja parduotuvių interjerus kuriančiai kompanijai ir ant jo pečių daugiausiai gula finansinė sodybos projektų dalis.

Vaikai kartais net priekaištauja, kad tėvai mažai leidžia prisidėti prie sodybos ūkio tvarkymo darbų. O šie mano, kad vaikai daug dirba ir džiaugiasi galėdami suteikti prieglobstį poilsiui. „Gal 700 metrų ilgio tvorą tėtis vienas sumontavo. Atvažiavome savaitgalį patalkinti, o jo jau viskas padaryta“, – pasakojo dukra Eglė.

Per dešimtmetį ne tik suvešėjo, suaugo ir savo grožį atskleidė augalai. Kai ką reikėjo taisyti ir keisti. Pavyzdžiui, supuvusius medinius tvoros stulpelius. Kitus pokyčius padiktavo pats gyvenimas. Marti bijojo varlių, tai per pievą atsirado takelis link sūnaus šeimai skirto vasarnamio. Kad takeliu naudotis būtų smagiau ir saugiau, ponas Jonas įrengė takelio apšvietimą. Anūkėliui Rojui pramokus vaikščioti, iškilo būtinybė aplink tvenkinį pastatyti apsauginę tvorelę.

Nesibaigiantys rūpesčiai rūpestėliai. Sodybos šeimininkai, taupydami jėgas, netrumpus atstumus įveikia pasitelkdami riedį. „Tokie atstumai, kur čia privaikščiosi“, – juokauja septintą dešimtį baigiantys Zita ir Jonas, puikiai įvaldę šią daugiau paaugliams skirtą susisiekimo priemonę, ir planuoja naujus aplinkos tvarkymo darbus.


Asmeninio albumo nuotraukos.