Užmiesčio sodyboje – rami augalų gama, lyg iš M. K. Čiurlionio paveikslų, II dalis

Sunkiausiems darbams samdė rangovus

Natūraliai išaugusius medžius ir krūmus, kuriuos naujakuriai rado prieš dešimtmetį įsigytame sklype, šeimininkai stengėsi išsaugoti, bet jie telkiasi arčiau ežero krašto. O likusioje teritorijoje vežė ir sodino jau ūgtelėjusius medelius – brandaus amžiaus žmonės norėjo greičiau matyti suaugusius medžius. Vieni perkelti augalai puikiai įsikūrė, regis ir nejautė vietos pakeitimo, kiti – skursta arba neišgyveno.

„Sodyba ant kalvos, pučia stiprūs vėjai, ne visiems augalams čia patinka“, – apgailestavo ponia Zita. Didesniuosius augalus sodino profesionalai: formuotas pušis, magnolijų krūmus. Iš Garliavos medelyno atgabenta rimta trijulė – kaštonas, maumedis ir bukas – pritapo puikiai. „Mudu su Jonu norėjome skirtingų spalvų ir formų lajos“, – prisiminė ponia Zita. 

Inžinerinį darbą visą gyvenimą dirbę žmonės į sodybos apželdinimą pasižiūrėjo labai rimtai ir inžineriškai. Infrastruktūros įrengimo darbus vykdė, žinoma, specialistai: vietinių valymo įrengimų statyba, vertikalusis geoterminis šildymas, lauko apšvietimas, takų ir aikštelių statyba.  

Darbai prasidėjo nuo to, kad šeimininkai atsivežė kelis sunkvežimius didžiulių akmenų. Rieduliai sugulė rangovų išvalytame šlaite. Aplink riedulius buvo formuojama vasarnamį supanti trinkelių zona, takai, vedantys link ežero. Augalų sodinimas – linksmoji darbų dalis. Pradžioje šeimininkams talkino apželdinimo specialistė, bet ilgainiui sodybos kūrėjai suprato, kad niekas kitas jų norų geriau neįgyvendins, nei jie patys.

Tęsinys. Bus daugiau....