Druskos tiekimo srityje dirbančioms įmonėms žiemos sezonas tradiciškai prasideda gerokai anksčiau, nei kalendorinė žiema,  o pastaruosius dvejus metus jis nė nebuvo nutrūkęs, nes situacija žaliavų rinkoje neleidžia atsikvėpti. Chloridų, skirtų keliams prižiūrėti žiemos metu, stygius jaučiamas ne todėl, kad išseko pasaulinės druskos atsargos. Druskos yra, tik pasiekiamos šių gamtos išteklių  gavybos vietos geografiškai gerokai nutolo nuo Lietuvos.

Nuliūdinsime tuos vartotojus, kurie viliasi, kad netrukus atsivers sienos ir vėl turėsime pigios druskos keliams iš Baltarusijos. Šis tiekimo šaltinis atkirstas pagrįstai ir, matyt, ilgam.  

Ukrainietiškos techninės druskos, kuri galėtų amortizuoti embargo, taikomo Baltarusijos gamintojui, pasekmes,  gavyba sustabdyta nuo 2022 metų pavasario, Rusijai užpuolus Ukrainą. Šių metų gegužę ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainos parduotuvėse pritrūko druskos. Donecko regione, kur veikė didžiausios Europoje akmens druskos kasyklos, vis dar vyksta mūšiai, kovojama dėl kiekvieno žemės lopinėlio. Pačios kasyklos bei administraciniai pastatai gerokai apgadinti bombardavimų metu. Laimė, ten dirbę žmonės, kiek mums žinoma, nenukentėjo, nes gamyba buvo sustabdyta balandžio mėnesį, kai nebuvo galimybės išgabenti produkcijos nuolat apšaudomu geležinkeliu, o dalis gyventojų pasitraukė į saugesnes teritorijas. 

Kad ir kaip laukiame kuo greitesnės Ukrainos pergalės prieš agresorių, tenka susitaikyti su tuo, kad kelias į pergalę nebus trumpas, o atstatyti sugriautą šalies ūkį prireiks ne vienerių metų. Net ir taikos sąlygomis šiuo metu ukrainietišką druską atgabenti būtų sudėtinga ir brangu dėl sunaikintos geležinkelių infrastruktūros ir Baltarusijos teritorija draudžiamo ukrainietiškų krovinių tranzito. Ukraina savo poreikiams maistinę ir techninę druską importuoja iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių. 

Geografiškai netoli nuo Lietuvos esančios Vokietijos druskos kasyklos nepajėgios patenkinti išaugusių rinkos poreikių, nes į vokiečius dabar žiūri visa Europa. Vokietijos gamintojai taip pat neskuba tenkinti Baltijos šalių druskos poreikių, nes, viena vertus, gamybiniai pajėgumai yra riboti, o, kita vertus, pelningiau tą produktą galima parduoti aukštesnio kainų lygio šalyse,  pavyzdžiui, Skandinavijoje.

Minėtos aplinkybės Baltijos šalių tiekėjus verčia gabenti druską iš Afrikos žemyno, todėl jos savikaina labai didelė. Mums mielai šioje srityje padėtų ir turkai, galintys pasiūlyti  praktiškai neribotą kiekį jūros druskos, tačiau krovinių gabenimas jūra į mums artimus uostus Klaipėdoje ir Rygoje, vis vien kainuoja apie 75 EUR už toną. Prie šių kaštų reikia pridėti muito mokesčius, uostų mokesčius, laivo iškrovimo išlaidas, transportavimo, sandėliavimo sąnaudas, po to, pakrovimo ir gabenimo pas vartotoją išlaidas. Šio ilgo kelio rezultatas – druskos kaina, neretai du kartus viršijanti buvusias įprastas kainas. Tiekėjų bei transportininkų įkainiai, artėjant druskos naudojimo pikui, didėja kas savaitę, kiekviena nauja siunta vis brangesnė.

Kalcio chloridas, pasižymintis minimaliu koroziniu poveikiu apdorojamiems paviršiams ir veikiantis žemose temperatūrose, nuo metų pradžios pabrango iki trijų kartų. Techninio kalcio chlorido, kuris buvo gabenamas iš Rusijos, importas yra nutrūkęs, o didžiausi šio produkto tiekėjai Europoje – Lenkija, Suomija, Nyderlandai –sunkiai patenkina vidaus poreikius, todėl eksportuoja šių medžiagų labai nedaug. Jau galime pasiūlyti vartotojams kalcio chlorido iš Egipto, tik dėl didelių gabenimo bei kitų susijusių išlaidų jo kaina gerokai aukštesnė nei mums įprasta. 

Magnio chlorido tiekimas iš Vokietijos, net esant stabiliai geopolitinei situacijai buvęs netolygus, dabar visiškai nutrūko. Magnio chlorido telkinius eksploatavo ir Ukraina, tačiau Poltavos sritis, kur veikė kasyklos, vis dar valoma nuo įsibrovėlių ir gamyba nėra atnaujinta. Nyderlandai , vieni didžiausių šio produkto  tiekėjų, Lietuvai kol kas nieko negali pasiūlyti, nes pajėgumai riboti, o paklausa nežmoniškai išaugusi. Šis persiskirstymas iš dalies susijęs ir su Kinijos produkcijai taikomomis sankcijomis, todėl į Europoje esančius išteklius taikosi ir visi buvusieji Kinijos klientai, net iš kitų žemynų. 

Tokiomis sąlygomis veikia visos Baltijos šalyse dirbančios druskos tiekimo kompanijos ir tuos pokyčius jaučia ne tik druskos tiekėjai, bet ir druskos vartotojai. Kova prieš blogį turi savo kainą.

Kaip galėtume sau padėti? Pirmiausia, matyt reikėtų nustoti puoselėti tuščias viltus, kad Putinas tuoj tuoj atsistatydins, ir kad dėl klimato kaitos žiemos su šalčiais ir sniegu nebus iš viso. Būtų protinga realiai pasiskaičiuoti žiemos sezonui reikalingų medžiagų poreikį ir sandėlius užsipildyti kuo anksčiau, nelaukiant Šv. Kalėdų, kai pasirinkimas bus mažas, o kainos labai aukštos. Siūlytume apsvarstyti ir alternatyvių medžiagų rezervo sukūrimą. Efektyviai kelio paviršių šiurkština smulki skaldelė, plačiai naudojama Skandinavijoje, taip pat smėlis. Galimybė šių medžiagų įsigyti gruodžio-vasario mėnesiais labai ribota, jomis taip reikėtų pasirūpinti iš anksto. Atsižvelgiant į individualius poreikius ir sandėliavimo galimybes, bet kurias medžiagas ekonomiškiau užsisakyti  didesniais kiekiais, neardanti gamyklinių pakuočių. Toks sprendimas ir tvaresnis, ir ekonomiškai naudingesnis, nes mažesni perfasavimo ir transporto kaštai, aplinkos tarša. Liaudies išmintis, kad roges reikia ruošti vasarą, tikrai šioje situacijoje labai pamokanti.