Užmiesčio sodyboje – rami augalų gama, lyg iš M. K. Čiurlionio paveikslų, I dalis


Įvertino tik tapę pensininkais


Miškingame šalies rajone įkurtoje sodyboje nuotaikingai vasaras leidžianti kauniečių Zitos ir Jono šeima šiandien džiaugiasi kadaise aplankiusia įžvalga pasirūpinti galimybe poilsiauti gamtos apsuptyje. Prieš dešimtmetį, kai šeima ieškojo tinkamos vietos įsikurti užmiestyje, ši mintis dar nebuvo taip aiškiai išreikšta ir vizualizuota.


„Šiuo metu galiu pagrįstai pasakyti, kad sodyba užmiestyje tinkamai gali pasirūpinti tik pensininkai.  Kol abu dirbome, savaitgaliai mums nebuvo tokie atpalaiduojantys. Penktadienį vėlai vakare atvažiuodavome į sodybą, savaitgalį skubėdavome kasti, statyti, kloti, tvarkyti, ravėti. Sekmadienį vakare – vėl į miestą“, – juokauja ponia Zita. Gyvenimo atokioje ramioje vietovėje privalumus miestiečiai reikiamai įvertino tik pabaigę savo aktyvią profesinę veiklą.


Jau penkerius metus Zita ir Jonas save vadina pensininkais. Nuosekliai tvarko ir tobulina sodybą, įkurdintą nemenkame 1,2 hektaro ploto sklype. Ir laukia vaikų su anūkais, kurie mielai čia leidžia savaitgalius ir atostogas.


„Šitokio dydžio teritorijos mes neplanavome. Tiek jos ir nereikia, tačiau nebuvo iš ko rinktis“, – kalbėjo ponia Zita. Šeima iš pradžių ieškojo tinkamos vietos Dzūkijoje, iš kur kilę sodybos šeimininkės tėvai. Neradus, dėmesys nukrypo į kitą miškingą rajoną. Buvo parduodami jau suformuoti sklypai su nedidele prieiga prie ežero. Sklypų geometrija ne itin patogi: 22 metrų pločio ir 300 metrų ilgio siauri žemės liežuviai su jau išlietais pamatais reikalavo itin išradingo teritorijos zonavimo plano.


Statokas ežero link vedantis šlaitas prašyte prašėsi alpinariumo, aukščiausioje sklypo vietoje ant jau išlietų pamatų buvo statomas vasarnamis. Įrengus geoterminį šildymą, jame patogu gyventi ir žiemą. Tik gerokai vėliau atsirado galimybė įsigyti analogišką gretimą sklypą ir taip laimėti daugiau privatumo. Išplatintas sklypas tapo patogesnis, bet investicijų ir priežiūros reikalauja daugiau. Mėgėjams apželdintojams atsivėrusios, regis, beribės erdvės kurti ir puoselėti aplinką išsiplėtė dar labiau.


Sodas ir tvenkinys – vyrų valdos


Iš dalies teritorija nematoma linija taip ir liko padalyta į dvi dalis. Kairėje – ponios Zitos alpinariumai, formuotų augalų kompozicijos, gėlynai, žalios ir žydinčios zonos, dešinėje – išplėstas sodas, kuriame karaliauja ponas Jonas ir jo fantazija: sirpstantis avietynas, šilauogių kampelis, vaismedžiai, vaiskrūmiai, pakeltos daržovių ir prieskonių lysvės, išradingai apželdintas ūkinis pastatas, pūslenių krūmais paslėpta kompostavimo talpa.  


Prie išvalyto, kadaise ugniagesiams tarnavusio tvenkinio esanti pavėsinė – vyrų valdos. „Moterims čia negalima, čia mūsų netvarka, įvairūs žvejybos įrankiai“, – diskretiškai nubrėžia ribas ponas Jonas. Bet mielai pasidžiaugia kiekvienu medeliu jau ūgtelėjusiame sode.


„Šilauogės labai gerai dera. Valgome ir avietes. Raudonosios – ankstyvos, geltonos – vėlyvesnės, – pristatė savo ūkį šeimininkas. – Štai kriaušė Conference. Buvo užpuolusi kažkokia liga, specialistai patarė kuo greičiau medelį naikinti, kad neužkrėstų kitų, bet mes su žmona jo pagailėjome. Nurinkome visus ligotus lapelius, juos sudeginome, o dabar vaismedis kasmet mums atsidėkoja stulbinančiu derliumi“.


Puikiai šiemet derėjo abrikosai, slyvos, trešnės, egzotiškoji cidonija. Lazdynai sunkiai įsitvirtina, bet jau brandina vaisius. Žemaūgės obelys kol kas ne visiškai pateisina šeimininko lūkesčius. Išsikerojusios šakos sunkiai atlaiko nemenką derlių, medelius ir jų šakas nuolat reikia ramstyti, tvirtinti, rišti, kad nenulūžtų.


Pradžia. Laukite tęsinio....


Asmeninio albumo nuotraukos